Archeologinis paveldas

Archeologinis paveldas

Archeologinis paveldas sudaro pagrindinę šiuo metu išaiškintų ir saugomų parko kultūros vertybių dalį. Tarp archeologijos vertybių 4 piliakalniai (Abejučių, Baluošos, Dubingių ir Jonėnų) (iš jų plačiau tyrinėtas tik vienas), 8 pilkapynai (Abejučių, Jutonių (Dubingių), Kregžlės, Labotiškių (Degsnės) I ir II, Purviniškių I ir II, Veliankos (Žingių), Voronių, Žingių) (iš jų profesionaliai tyrinėti net 6), Jonėnų dvarvietė (tyrinėta), Bieliškių (Šakimo) senovės gyvenvietė.
Šioje teritorijoje žmonių jau gyventa II – I tūkstantmetyje prieš Kr. Jų gyvenimo liudininkai yra laukuose randami akmeniniai kirveliai. Įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai Asvejos apylinkėse žinomi nuo I tūkst. pradžios. Deja, jie beveik netyrinėti, o Abejučių ir Jonėnų piliakalniai surasti tik pastaraisiais metais.
Dubingių piliavietė yra Asvejos ežero pusiasalyje, kuris anksčiau buvo sala. Tai didelė, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio kalva. Dubingių piliavietė yra paskelbta Lietuvos kultūros paminklu ir įtraukta į Archeologinių vietų sąrašą. Nr.A847P. Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m. aprašant Livonijos ordino puolimą. Tokie puolimai, kurie liko užfiksuoti kronikose, buvo ir 1373, 1375 metais. Kol kas nedidelės apimties archeologiniai tyrimai neleidžia neabejotinai teigti, kad Dubingių piliavietė išaugo iš buvusios medinės pilies ir priešistorės laikais naudoto piliakalnio. Labai tikėtina, kad dalis dabartinės kalvos buvo naudota kaip piliakalnis. Dubingių piliavietės galimą ankstesnę raidą netiesiogiai patvirtina tai, kad čia po Žalgirio mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas stato pilį ir jau 1415 m. joje pakviečia pasisvečiuoti karalių Jogailą ir jo dvarą. Prieš 1430 m. Vytautas piliavietėje fundavo ir pastatė šv. Dvasios vardo bažnyčią. Tolimesnė piliavietės raida rašytiniuose šaltiniuose atsekama jau tik nuo XV a. pabaigos – XVI a. pradžios, kada maždaug iki 1508 m. ji atitenka Radviloms. Nuo to laiko iki XVII a. vidurio Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos. XVII a. antroje pusėje pagrindine Radvilų pilimi tapus Biržams, prasidėjo Dubingių nuosmukio laikas. 1808 m. Dubingius nusipirko M.Tiškevičius, bet to meto planuose piliavietės vietoje pažymėta tik buvusių pastatų griuvėsių vietos, o visa likusi teritorija yra dirbami laukai ir šienaujamos pievos.

Dubingiai siejami su garsiais Radvilų giminės atstovais: Mikalojumi Radvila Ruduoju (Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas), Mikalojumi Radvila Juoduoju (LDK kancleriu, Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas), Barbora Radvilaite (Lenkijos karalienė).

Piliavietės inventoriai rodo, kad Radvilų rūmai buvo mūriniai, dviejų aukštų, su rūsiais, bokštu ir kitomis patalpomis. Vytauto funduota Dubingių bažnyčia 1565 m. Mikalojaus Radvilos Rudojo iniciatyva buvo perduota evangelikams reformatams. 1620 m. Jonušo VI Radvilos iniciatyva senosios bažnyčios vietoje buvo pastatyta nauja, didelė, renesanso stiliaus vienabokštė, mūrinė bažnyčia. Nuo XVII a. pradžios Dubingių evangelikų reformatų šventovę buvo siekiama paversti Radvilų giminės muziejumi. Kristupas Radvila 1621 m. užsakė 7 sarkofagus Dubingiuose palaidotiems Radviloms.

Nuo 2003 metų vykdomi archeologiniai tyrimai parodė, kad Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios viduje ir išorėje laidojama buvo XV a. pabaigoje – XVIII a. Taip pat rasta Radvilų kapavietė, ji išsiskyrė centrinėje bažnyčios dalyje, po buvusiu Dievo stalu, žemėje užkasti į specialiai suręstą karstą – dėžę sudėti iš kitos vietos pernešti aštuonių asmenų palaikai.

2009 m. Dubingių piliavietėje Radvilų giminės atstovų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti. Evangelikų reformatų bažnyčios poapsidinės kriptos, kurios įrengimas priskiriamas Kristupo Radvilos laikotarpiui, vietoje buvo įrengta nauja kripta. Virš kriptos įrengta antkapinė lenta, ant jos išgraviruotas epitafijos tekstas, sukurtas vadovaujantis XVI – XVII a. epitafijų tekstų stilistika.

Įdomus neseniai surastas ir archeologų dar netyrinėtas yra Asvejos ežero saloje esantis Jonėnų piliakalnis. Žvalgant piliakalnį jame rasta brūkšniuotosios keramikos, jis datuojamas I tūkst. pradžia.

Apie IV a. rytinėje Lietuvos dalyje nusistovėjo paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Asvejos regioninio parko teritorijoje yra 8 pilkapynai. Stambiausias ir įspūdingiausias Jutonių (Dubingių) (A1073P) pilkapynas. Jame yra 110 pilkapių. Iš viso pilkapynas užima 9,7 ha plotą. 1927 m. jų buvo priskaičiuota 168. Pilkapių sampilai nuo 7-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,3-0,5 m iki 1-2 m aukščio. Daugelio pilkapių sampilus juosia pailgos duobės ir grioviai. Pilkapyne yra keli pailgi netaisyklingos keturkampės ir vienas trikampės formos pilkapiai. Dalis pilkapių iškasinėta XIX a. lobių ieškotojų.

Asvejos apylinkių pilkapynai datuojami I tūkst. II puse – II tūkst. pradžia. Tyrinėtuose rasta griautinių ir degintinių kapų, taip pat rasti ir griautinis bei degintinis žirgų palaidojimai.