Tautosaka | Pasakos

zaltys

ŽALČIO ŽMONA

Nu, vieną kartą turėja žmogus vienų dukterį, a tris sūnus. Nu, vieną kartą atvažiuoja – kiaula sukinkyta niekočion (arba gelda, kaip vadina). A čia koks vabalas ar slibinas, sakyti, guli šitoj niekočioj. Atvažiava.
– Nu, tėveli, atiduok man savo dukterį už man, – tai slibinas.
Tas žmogus saką:
– Už slibiną aš dukterį atiduosiu? Kas čia girdėt? Ir niekas teip ir negirdėjįs.
– Atiduok, – saka, – geruoju, a ne, tai – bus kiteip!
Ir vieną naktį, ir kitą naktį vis sako: „Bus blogiau, jei neatiduosi.“
Ir kaipgi gali prižadėt dukterį atiduot? Išėja po vie­nai nakčiai – kaip turėja tris karves, visos trys ne­gyvos. Paskui kaip atvažiava, saka:
– Bus blogiau, jei neatiduosi.
Visi trys arkliai – turėja trejetą arklių, stambus bu­vo ūkininkas, – visi trys arkliai negyvi.
Nu, tai atvažiava:
– Nu, atiduosi, tėvas, ar ne? Tai, – sako, – bus taip, kaip su gyvuliais, taip ir su tamsta taip bus. – [Sako mergelei:] – Nu, lipk mana vežiman, niekočion.
Nu, toj apsiverkė mergelė, atsisėda ten niekočion ir nuvažiava jūron, tiesiog jūron. Ba netoli jis nuo jū­ros gyvena.
Nu, atvažiava jis, sava uodegėlą tik pliukšterėja vandenin – kelias pasidarė ko naipuikiausias par jū­rą. A čia vyras koks gi gražus, ai! A koks vežimas, ark­lys! A pirma kiaulė pakinkyta, už uodegos tik pririšta in niekočią, ir važiuoja viena. Nu, ir nuvažiavo in jūrą tiesiog. A kokie gi ten dvarai! Trobesiai kokie gražūs!
Nu, tai kai tik in dienas jis išeina, skaitos, toks pat slibinas pasidara. A kai ateina in nakties – vyras gra­žus, namas gražus, ale jai namas tas pats, kad jis ir iš­eina, ale bet jūron, čion visur vanduo stovi. Ale jis kaip važiavo, tai kelias naipuikiausias.a
Nu, pabūva gal bent jau kelius metus, jau turėja teip tris sūnus, ir dukterį turėja šitoj jau gi. Nu, teip jau jai nusiboda, ir užsinorėja, skaitos, pas savo tėvelį nuva­žiuot. A ana turėja teip pačei tris brolius. Atvažiava čia ji. A tas slibinas jų išlaida iš jūros, tai saka teip:
– Kai atvažiuosi, grįši atgal čia, tai jeg burbulius iššoks krauja, tai aš būsiu negyvas, nevažiuok tada. A jeg pieną burbulius, važiuoky bus tas pats kelias ir vis­kas.
Nu, ir gerai. Ir su sava gi šitais vaikais važiava čia pas tėvų. Du sūnai ir mergytė. Nu, gerai, ir atvažiava.
– Nu, – saka, – a tokia gi mūsų graži sesuo, – kai jie pamatė, tie broliai, – už slibina! Ir no koks, skaitos, gyvenimas, – jiem teip pagailėja,
Važiava, kaip seniau, būdava, – važiuoja ant nak­ties arklių ganyti šitie broliai jos.
– Nu, – saka, – duok tu mum vieną savo sūnelį, mes norim su jij pakalbėt.
– Tai, – saka, – tegul važiuoja.
Ir jiej išsivežė tie arklius ganyti ir tą berniuką.
– Nu, kai jūs važiuosit, kų jūsų tėvas sakė?
– A nieką, – šitas.
Tai jie kaip pradėjo ty pešt, klynelius varyt po na­gom. Tai saka:
– Ne, aš nieką,
I nesakė, ir nesakė. Jie ir mušė, ir pešė, ir klyniukus varė po nagom – nieką jis nepasakė.
Tai ka jau grįža iš nakties:
– Tai kol, – saka, – tava akytės ne teip? Gal tu ver­kei?
Saka:
– Dėdžiukai ugnį kūrena, tai biškį nuo dūmų ir pa­verkiau.
In kitas nakties važiuoja – praša:
– Duok kitų sūnelį, – saka, – šitas tegul jau būva.
Paėmė ir kitą. Jam taip pačei darė. Ir tas nieką ne­pasakė.
A jau in trečias nakties joja arklių ganyt.
– Tai, – saka, – duok tu savo dukterelį.
– Nu, gerai, imkit.
A toj ir pasakė. Saka:
– Mum tėvelis, kaip važiavom, sakė taip: „Kaip atvažiuosit, grįšit atgal, jei pieną burbulius iššoks, tai važiuokit, a jeg krauja, tai nevažiuokit, tai aš būsiu ne­gyvas.“
Nu, tai gerai! Tie pajėmė dalgius ir nuėjo ty prie jūros, saka:
– Nu, atvažiavom. Kad pieną burbulius, tai mes ži­nosim, kad gyvas, važiuosim, a jeg krauja, tai nevažiuosim.
Pieno burbulius ir iššoko. Tai vienas dalgiu šmaukšt per vandenį, ir kitas – tik kraujas pasipylė. Ir nėr dau­giau.
Nu, atjoja šitie su šitom dalgėm, a dalgės vis – ir plovė, ir kų nedarė – vis stovi kraujuotas, kruvinas.
– Ko jūsų tokios dalgės?
– A, gal surūdiję, – saka.
Davai važiuot. Jau jai dėl to pasidarė nesmagu.
– Važiuojam, – saka, – gan jau čia pribuvom.
Nuvažiava in jūrų. Nu, ir pasakė:
– Nu, kad pieno burbulius, tai važiuojam, a jeg kraujo…
Nu, iššoko kraujo. Ir nėr kap važiuot. A kur dėtis tada? Tai nuvežė miškan su sava šitais sava vaikais. Ir vienų sūnelį pasodina ąžuolan – tai toks stipras kai ąžuolas būva. Mat, ir kų ir pešė jį, ir mušė – nieką ne­pasakė. Kitą pasodina klevan. Ir klevas gi stipras medis.
– A, – saka, – duktele, tu pasakei, – ana ir prisipažina, – tai jau drebulėn..
Vo tai vis ir dreba.
A pati apsivertė geguti ir kukuoja vis. Jakūbas jos tas vyras būva:
– Jakūb!Jakūb! – šaukia.

Pasaka užrašyta Šaukšteliškių k. Iš Balio Ilgevičiaus, 71 m. Į magnetofono juostą 1969.05.03 įrašė ir iššifravo N.Vėlius. LTR 4106 (12)