Memorialinis paveldas

by N. Brusokas

Memorialinis paveldas. Dubingių miestelio kapinėse palaidoti 3 Lietuvos savanoriai, žuvę 1920-1922 metais kovose dėl nepriklausomybės.
1942 metais Asvejos pakrančių gyventojai atsidūrė keturių tarpusavyje kovojančių, o kartais laikinai ir bendradarbiaujančių, jėgų kovos savotiškame lauke – vokiečių okupantų, sovietinių partizanų, lenkiškųjų Armijos Krajovos būrių, lietuviškosios rezistencijos jėgų. Ypatingiausią vaidmenį turėjo lenkų kariškių vadovaujama Armija krajova, spekuliavusi sulenkintų ir aplenkintų gyventojų beteisiškumu ir kovojusi su visomis išvardintomis karinėmis – politinėmis jėgomis. Visgi Armija krajova drąsiausiai veikė prieš beginklius nekaltus lietuvius. Ypač tai pasireiškė 1944 metais, frontui artėjant prie Lietuvos.
1944 m. kovo 8 d. Armijos krajovos partizanai užpuolė Dubingius, apiplėšė kleboniją, užpuolė ir sudegino lietuvių policijos postą, įsikūrusį Dubingių piliavietėje. Susišaudymo metu žuvo keturi lietuvių policininkai ir keli pateko į nelaisvę. Tuo nebuvo pasitenkinta – sušaudė dar civilių gyventojų.
Vėliau, ankstyvą birželio 23 dienos rytą, Dubingių miestelyje vėl ėmė siausti Armijos krajovos kareiviai. Jie išžudė kelias lietuvių šeimas su mažamečiais vaikais.
1999 m. Dubingiuose pastatytas paminklas Armijos krajovos aukoms iš lauko akmenų, surinktų žudynių vietose.

Inžinerinis paveldas

by N. Brusokas

Inžineriniam paveldui atstovauja tiltas per Asvejos ežerą. Tai pirmas medinis 87 m. ilgio, 4,5 m. pločio ir 15 m. per ežerą Lietuvoje. 1933 m. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona atvykęs į Dubingius negalėjo per ežerą persikelti į miestelį. Ta priežastis ir dubingiečių prašymas lėmė, kad būtų leista pastatyti tiltą. 1934 m. birželio 3 d., dalyvaujant Lietuvos Prezidentui tiltas buvo iškilmingai atidarytas. Iki tilto pastatymo per Asvejos ežerą buvo įrengtas keltas ir keltininko namelis, pastatyti grafo Tiškevičiaus rūpesčiu.

 

Architektūrinis paveldas

by N. Brusokas

Architektūriniam paveldui atstovauja Dubingių smuklė, statyta 1842 metais Boleslovo Tiškevičiaus. Ji, kaip dauguma, tokio tipo pastatų stovi prie centrinės miestelio aikštės, atsukta į ją ilguoju fasadu.
Smuklė yra stačiakampio plano, padalinta į dvi dalis: gyvenamąją ir ūkinę – ratinę. Gyvenamosios dalies viduryje buvo priemenė, vakarinėj pusėj – užkandinė, už jos – smuklininko patalpa, rytinėj pusėj – viešbučio patalpos, iš jų įėjimai į ratinę. Ratinės gale buvo rūsys, o pietiniam kampe – tvartas. Iš viso 7 patalpos atskirtos rąstų sienomis.
Smuklė statyta iš aptašytų eglinių rąstų sienų ant akmeninio mūro pamatų, dengta šiaudais, XX amžiaus pradžioje šiaudinis stogas pakeistas į gontinį.

Prie pagrindinio įėjimo buvo gonkelis su 4 kolonom. Durų buvo 10, taip pat 10 langų, viena krosnis iš koklių, kita iš plytų. Prieangis, kuriame buvo rūkykla, turėjo plūkto molio aslą, o gyvenamosios patalpos – lentų grindis.
Ši smuklė Dubingiuose ne pirmoji. Ją mini XVIII a. pradžios ir XIX a. pradžios istoriniai šaltiniai. Rengiantis smuklės rekonstrukciajai, 1967 metais buvo vykdomi archeologiniai tyrimai, kurie parodė, kad smuklės vietoje buvęs mažesnis pastatas ir jis buvo sudegęs. Manoma, kad tai ankstesnės smuklės liekanos.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pastatas priklausė girininkijai, iš kurios jį nuomavo žydai. Čia buvo monopolis, krautuvė ir restoranas. Karo metais čia buvo parduotuvė. Pokario metais įvairiais laikotarpiais buvo krautuvė, čia buvo gyvenama, laikomi gyvuliai, įrengtas pieninės punktas.
1968 metais smuklė buvo rekonstruota, įrengta poilsinė. Ji saugoma kaip būdingas XIX a. I pusės smuklių tipas, laikoma architektūros paminklu. Ji yra didžiausia rytų Lietuvoje.
2008 m., po smuklės rekonstrukcijos, joje įsikūrė Asvejos regioninio parko lankytojų centras ir direkcija.
Dubingiuose taip pat išlikusi medinė liaudiško tipo bažnyčios varpinė. 1565 m. reformatams evangelikams atėmus katalikų bažnyčią, jie rekonstravo kapinėse buvusią koplyčią ir įsirengė ten maldos namus. Liudvika Radvilaitė apie 1677-1678 metus pastatė naują medinę katalikų bažnyčią, kuri sudegė pokario metais.

Purviniškių kaime įdomus buvusių grafo Tiškevičiaus medžioklės namų pastatas.

Etnokultūrinis paveldas

by N. Brusokas

Asvejos regioninio parko teritorijoje vis dar aptinkama vertingų etnografinių sodybų ir etnografinių kaimų. Alkos kaimas – buvęs istorinis užusienis – viena sodyba prie perkėlos čia išsidalino į kelias ir nežiūrint vėlesnių pakeitimų, vis dar sudaro vertingą erdvinį išplanavimą. Be to mažiausiai dviejų sodybų pastatai išlaikė reprezentacinių stogo kraigo, langų, durų puošybos elementų.

Mitologinis paveldas

by N. Brusokas

Kaip rodo istoriniai duomenys, Asvejos ežeras (ar galbūt vidurinė jo dalis tarp Alkos ir Žingių) buvo vadinamas Alkais, Alka. Alkos pavadinimą patvirtina ir ežero pakrantėse užfiksuotos gyvenamosios vietovės tokiais pavadinimais: Alka, Našiūnų arba Daubarų Alkai.
Apie ežero dalį, esančią prie Dubingių piliavietės ir miestelio, pasakojama, kad čia nuskendo Dubingių bažnyčios varpai: “Užpuolė švedų kariuomenė pilį, tai tada bažnyčios varpus sumetė į ežerą. Per sumą bažnyčioje tie varpai ežere skambindavo, vėliau atlaikė kunigas mišias, tai nustojo.”
Tarp ežero pakrančių šventviečių, be jau minėtos Alkos, taip pat pažymėtina Našiūnų gojai, Šakimo Laumiaduobis, Laumikonių Laumiakalnis.

Padavimai pasakoja, kad Laumių kalne gyveno laumė kartu su kitom dviem laumėm Ankštos miškuose ir Rožiakmenyje dainavo sutartinę giesmę. “Laumikonyse, kaime, tai šitoj kalnoj gyvena laumė, o kita gyvena Unkščioj, Laumiaduoby, a trečia gyvena Rožių Akmene. Ir anys dainava sutartinę. Tai šita Laumikonyse pradėja: “Koja, koja, koja”. Laumiaduoby tai: “Tu kojela kojelyte”. Rožių Akmene tai: “Tu kojute kojučiute”.

Povandeninis paveldas

by N. Brusokas

Povandeninis paveldas. 1998 metais žvalgymų metu į rytus nuo naujojo Dubingių tilto rasti senovinio tilto poliai. Tai 24 ąžuolinių ir spygliuočių medienos polių likučiai, kurie koncentravosi nuo 1,20 iki 12,0 m gylyje. Laikančioji tilto konstrukcija buvo sudaryta iš keturių polių eilių. Tilto poliai kalti po du. Viduriniai poliai kalti statmenai, šoniniai įstrižai, paremti pastariesiems, kad neiškryptų visas tiltas. Tilto polių žingsnis – apie 2 m., tako plotis galėjo būti iki 5 m pločio. Tiltas tikriausiai kelis kartus remontuotas ar perstatinėtas, nes dalis polių nesusieina į vientisą sistemą. Žvalgytos tilto liekanos priklauso didžiajam tiltui, jungusiam pilies salą su krantu. Tai viduramžių tilto, jungusio tuometinę Dubingių piliavietės salą su krantu, liekanos.

Archeologinis paveldas

by N. Brusokas

Archeologinis paveldas sudaro pagrindinę šiuo metu išaiškintų ir saugomų parko kultūros vertybių dalį. Tarp archeologijos vertybių 4 piliakalniai (Abejučių, Baluošos, Dubingių ir Jonėnų) (iš jų plačiau tyrinėtas tik vienas), 8 pilkapynai (Abejučių, Jutonių (Dubingių), Kregžlės, Labotiškių (Degsnės) I ir II, Purviniškių I ir II, Veliankos (Žingių), Voronių, Žingių) (iš jų profesionaliai tyrinėti net 6), Jonėnų dvarvietė (tyrinėta), Bieliškių (Šakimo) senovės gyvenvietė.
Šioje teritorijoje žmonių jau gyventa II – I tūkstantmetyje prieš Kr. Jų gyvenimo liudininkai yra laukuose randami akmeniniai kirveliai. Įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai Asvejos apylinkėse žinomi nuo I tūkst. pradžios. Deja, jie beveik netyrinėti, o Abejučių ir Jonėnų piliakalniai surasti tik pastaraisiais metais.
Dubingių piliavietė yra Asvejos ežero pusiasalyje, kuris anksčiau buvo sala. Tai didelė, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio kalva. Dubingių piliavietė yra paskelbta Lietuvos kultūros paminklu ir įtraukta į Archeologinių vietų sąrašą. Nr.A847P. Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m. aprašant Livonijos ordino puolimą. Tokie puolimai, kurie liko užfiksuoti kronikose, buvo ir 1373, 1375 metais. Kol kas nedidelės apimties archeologiniai tyrimai neleidžia neabejotinai teigti, kad Dubingių piliavietė išaugo iš buvusios medinės pilies ir priešistorės laikais naudoto piliakalnio. Labai tikėtina, kad dalis dabartinės kalvos buvo naudota kaip piliakalnis. Dubingių piliavietės galimą ankstesnę raidą netiesiogiai patvirtina tai, kad čia po Žalgirio mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas stato pilį ir jau 1415 m. joje pakviečia pasisvečiuoti karalių Jogailą ir jo dvarą. Prieš 1430 m. Vytautas piliavietėje fundavo ir pastatė šv. Dvasios vardo bažnyčią. Tolimesnė piliavietės raida rašytiniuose šaltiniuose atsekama jau tik nuo XV a. pabaigos – XVI a. pradžios, kada maždaug iki 1508 m. ji atitenka Radviloms. Nuo to laiko iki XVII a. vidurio Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos. XVII a. antroje pusėje pagrindine Radvilų pilimi tapus Biržams, prasidėjo Dubingių nuosmukio laikas. 1808 m. Dubingius nusipirko M.Tiškevičius, bet to meto planuose piliavietės vietoje pažymėta tik buvusių pastatų griuvėsių vietos, o visa likusi teritorija yra dirbami laukai ir šienaujamos pievos.

Dubingiai siejami su garsiais Radvilų giminės atstovais: Mikalojumi Radvila Ruduoju (Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas), Mikalojumi Radvila Juoduoju (LDK kancleriu, Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas), Barbora Radvilaite (Lenkijos karalienė).

Piliavietės inventoriai rodo, kad Radvilų rūmai buvo mūriniai, dviejų aukštų, su rūsiais, bokštu ir kitomis patalpomis. Vytauto funduota Dubingių bažnyčia 1565 m. Mikalojaus Radvilos Rudojo iniciatyva buvo perduota evangelikams reformatams. 1620 m. Jonušo VI Radvilos iniciatyva senosios bažnyčios vietoje buvo pastatyta nauja, didelė, renesanso stiliaus vienabokštė, mūrinė bažnyčia. Nuo XVII a. pradžios Dubingių evangelikų reformatų šventovę buvo siekiama paversti Radvilų giminės muziejumi. Kristupas Radvila 1621 m. užsakė 7 sarkofagus Dubingiuose palaidotiems Radviloms.

Nuo 2003 metų vykdomi archeologiniai tyrimai parodė, kad Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios viduje ir išorėje laidojama buvo XV a. pabaigoje – XVIII a. Taip pat rasta Radvilų kapavietė, ji išsiskyrė centrinėje bažnyčios dalyje, po buvusiu Dievo stalu, žemėje užkasti į specialiai suręstą karstą – dėžę sudėti iš kitos vietos pernešti aštuonių asmenų palaikai.

2009 m. Dubingių piliavietėje Radvilų giminės atstovų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti. Evangelikų reformatų bažnyčios poapsidinės kriptos, kurios įrengimas priskiriamas Kristupo Radvilos laikotarpiui, vietoje buvo įrengta nauja kripta. Virš kriptos įrengta antkapinė lenta, ant jos išgraviruotas epitafijos tekstas, sukurtas vadovaujantis XVI – XVII a. epitafijų tekstų stilistika.

Įdomus neseniai surastas ir archeologų dar netyrinėtas yra Asvejos ežero saloje esantis Jonėnų piliakalnis. Žvalgant piliakalnį jame rasta brūkšniuotosios keramikos, jis datuojamas I tūkst. pradžia.

Apie IV a. rytinėje Lietuvos dalyje nusistovėjo paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Asvejos regioninio parko teritorijoje yra 8 pilkapynai. Stambiausias ir įspūdingiausias Jutonių (Dubingių) (A1073P) pilkapynas. Jame yra 110 pilkapių. Iš viso pilkapynas užima 9,7 ha plotą. 1927 m. jų buvo priskaičiuota 168. Pilkapių sampilai nuo 7-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,3-0,5 m iki 1-2 m aukščio. Daugelio pilkapių sampilus juosia pailgos duobės ir grioviai. Pilkapyne yra keli pailgi netaisyklingos keturkampės ir vienas trikampės formos pilkapiai. Dalis pilkapių iškasinėta XIX a. lobių ieškotojų.

Asvejos apylinkių pilkapynai datuojami I tūkst. II puse – II tūkst. pradžia. Tyrinėtuose rasta griautinių ir degintinių kapų, taip pat rasti ir griautinis bei degintinis žirgų palaidojimai.