Ekologinės apsaugos prioriteto zonos – tai miškingos arba agrarinės teritorijos nepasižyminčios gamtos ar kultūros paveldo vertybėmis, tačiau atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia vandenų, laukų, šlaitų, dirvožemio apsaugos funkcijas, o kartu ir atskirų draustinių bei rekreacinių teritorijų buferinę apsaugą. Jos apima agrarinį, mažai miškingą Ilgio apyežerį; miškingą, agrarinį Labotiškių dubaklonį, Labotiškių (Degsnės) pilkapių ir Visbaro ežero apylinkes; agrarines Adomaitiškių, Ciūniškių ir Gudelių apylinkes; pietinius Dubingių miško masyvo pakraščius; Nikajo, Galono, Anglelio, Leikštinio, Jagomanto (Agamančio) ir kitų mažesnių ežerų grupę Dubingių miške; kelios nedidelės apsaugos zonos skiriamos prie Baluošų kraštovaizdžio draustinio, Žingių rekreacinės zonos, Purviniškių telmologinio draustinio ir Padubingės kaimo. Tokių zonų pagrindinis tikslas – išlaikyti esamus miškus ir giraites, reguliuoti miškų ūkio, agrarinį bei kitą naudojimą, plėsti želdinius, atliekančius ežerų, upelių bei gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas.
